Marija Smirnovaitė: „Dailininkas yra ne ką mažesnis knygos autorius“
2015/02/10 by Nieko rimto

Ji sako, kad dailininkas yra ne ką mažesnis knygos autorius ir dar sako, kad įkvėpimas būna tylus ir liūdnas. Ji spalvotai iliustruoja knygas ir nuoširdžiai pasakoja apie gyvenimą. Tai dailininkė Marija Smirnovaitė, iliustravusi „Karžygiuko istoriją“, 2013-aisiais tapusią Metų knyga vaikams, ir daug kitų gražių knygelių.

Kaip vyksta knygos iliustravimas?


Jei pasakyčiau „profesinė paslaptis“ – skaitytojas ar koks kitas smalsautojas būtinai nuo tokio standartinio atsakymo užsigaus. Sakys, kad aš „pasikėlus“. Jei pasakyčiau, kad tai yra labai labai didis procesas, reiktų knygą apie tai parašyti. Ir vėl susilaukčiau pastabos apie susireikšminimą. Suprantama, kad žmogui reikia atsakymo, recepto, fomulės. Bet klausimas kažkuria prasme priklauso „amžinųjų“ man užduodamų klausimų kategorijai. Gal pavyks kada nors ateityje pasiruošti glaustą, aiškų atsakymą.
Ar turite kokių ritualų, kaip nusiteikiate naujai knygai?
Nėra ritualų, nusiteikimų susijusių su knygomis. Jas skaitai arba neskaitai, jos patinka arba nepatinka. Viskas paprasta.
Viskas prasideda nuo žmonių. Už knygų visuomet yra žmonės. Pirma reikia su jais pasikalbėti ir nuspręsti, ar pavyksta su susikalbėti, o tik paskiau jau knyga ir visa kita. Jei pirmas dalykas praeina sklandžiai, jei aš suprantu, dėl ko manęs reikia, ar jie bent truputį mane, kaip sakoma, mylės, tada galima pereiti prie teksto skaitymo. Visur tie žmonės yra, kur bepasisuksi.


Ar laukiate, kol aplankys įkvėpimas? O ką darote, jei jis kažkur prapuola?


Įkvėpimas, o… taip, yra tokia būsena :) Įkvepi pilnus plaučius, o paskui iškvepi. Juokauju. Įkvėpimo nereikia painioti su euforija ar kokiu ypatingu džiaugsmingu skriejimu kosmoso platybėse. Beje, toks klaidingas vertinimas kažkodėl dažniausiai pasitaiko.
Įkvėpimas būna ir tylus, ir ramus, ir liūdnas. Būna gilus, ir toks, kad artimieji niekad gyvenime net neįtars, kokia gili ta gelmė, į kurią panėriau, kurioje esu, ką ten atradau, supratau, pamačiau, kiek pasikeičiau ir pan. Tai visuomet užsklęsta nuo kitų. Įkvėpimas daugiau mažiau panašus į išprotėjimą. O kadangi aš daugiausia laiko būnu išprotėjusi, tai ypač jaudintis, kad kažką prarasiu, nėra ko.
O laukti tikrai nieko niekada nereikia. Ir tai pasakytina ne tik apie įkvėpimą, o apskritai apie bet ką. Nes ir be laukimo viskas nutiks, kaip nutiks. Reikia judėti. Net ir labai mažas judesys ateity pavirsta banga, kartais didele ir galinga – nelygu, kokią energiją sudedi į savo darbą. Tiesiog prieš didesnę bangą visuomet apima tuštumos jausmas. Ir kuo banga bus didesnė, tuo tuštumos jausmas prieš ją gilesnis.
Kuo skiriasi knygos iliustracijų piešimas nuo, tarkim, atvirukų kūrybos? Kas jums labiau patinka?
Knygas iliustruoti daug įdomiau. Vienareikšmiškai. Nes knygos savaime daug vertingesnis visomis, ypač dvasinėmis prasmėmis kūrinys, todėl su atvirukais nėra ko lyginti.
Ir popieriaus knygose daugiau… na, suprantat…:)

Kokias knygas mėgote vaikystėje?


Mano tėvai pirko mums su broliu tikrai geras knygas ir labai daug skaitė.
Iš ankstyvos vaikystės knygų labai patiko Steponavičiaus iliustruota eiliuotos K. Kubilinsko pasakos „Varlių karalienė“ – tos raganos, velniukai, kubiliukai, avinukai, bobulytės, vilkai, trobelės. O apie Stasio Eidrigevičiaus knygas net nėr ką kalbėti, man viskas labai labai patiko. Kažkam Eidrigevičiaus kūryba buvo baisi, man baisu nebuvo. Eidrigevičius, mano nuomone, genialus menininkas. Visos detalės iliustracijose, visos metaforos: ir vaiduoklis po krėslu, ir kaktuso paslaptis, ir keturkojis stebuklas, ir robotas ir peteliškė, teleoželis, žodžiu, viskas man buvo labai suprantama. Įdomu prisiminti, kaip tas iliustracijas žiūrėjau, jos turi tiek jėgos, kad nuneša į vaizduotės tolumas. Taip pat labai mėgau lietuvių liaudies pasakas, mėgstu jas iki šiol. Gaila, kai dabartiniuose leidimuose aptinku pakeistas detales, labai daug tikro teksto prapuola, gaila.
Paaugusi, kai jau mokėjau skaityti, mėgau iš bibliotekos imti įvairių tautų pasakų rinkinius. Dar atsimenu iš vaikystės Kestučio Kasparavičiaus iliustruotas liaudies pasakas, Kęstutis taip pat buvo atradimas.
Vėliau prasidėjo mano mylimo Žiulio Verno knygų skaitymai, indėnai, Vinetu, kelionės, nuotykiai, lobiai… Tik man su bibliotekininkėmis nesisekė. Jos dėl knygų visaip mane gėdino… Žiulis Vernas – bala nematė, prasmukau su juo, bet kai pradėjau imti knygas apie indėnus ir trisdešimtą sykį klausdavau, kokių dar knygų apie indėnus turi… tai susilaukdavau pastabų, kad mergaitei nepritinka tokios knygos… Nors niekada nebuvau berniokiška, buvau fantazuotoja svajoklė.

Kokia buvo pirmoji jūsų iliustruota knyga? Papasakokite apie ją.


Pirmų bandymų buvo visokių. Visus užsiėmimus vaikystėje galima būtų pavadinti pirmaisiais bandymais.
Pirmoji knyga kaip užbaigtas projektas buvo dar prieš visas leidyklas mano pačios sau iškelta užduotis: sukurti iliustracijas japonų liaudies pasakos teksto fragmentams. Visas iliustracijas lydi tik vos kelios teksto eilutės atvarte, visa knyga ir istorija papasakota iliustracijomis. Šio projekto iliustracijos iki šiol puikuojasi mano darbų aplanke, daugelis teiraujasi, kur galima būtų įsigyti šią knygą. Knygos kol kas nėra. Kuriant ją reikėjo ieškoti medžiagos, tyrinėti, domėtis, kaip atrodo tų laikų japonų valstiečio apranga, kaip atrodo jų naminiai jaučiai, kaip atrodo japonų trobos interjeras, moteriškas kimono, ūkio rakandai ir t. t. Gavau nepaprastai daug naudos iš savo pačios išsikeltos užduoties.
Pirmasis leidyklos kreipimasis į mane su prašymu iliustruoti „Smalsutį“. Tai buvo labai labai mažiems vaikučiams skirta knygelė. Tiems, kuriems dar seilė tįsta į visas puses. Tai ir knyga turėjo tokia būti, galinti atlaikyti visas košių audras, siusiojimų škvalus, besikalančių dantukų atakas. Vėliau sekė šios knygos serija ir daug kitų knygų…
Kuriate ne tik iliustracijas, bet ir aksesuarus, keramikos darbus – kas mieliausia širdžiai?
Visi dalykai, kuriais užsiimu, man patinka, tik ne viskam užtenka laiko. Keramika ypač imli laikui. Užsiimu ja priebėgom tarp iliustravimo ir kitų veiklų. Keramikoje labai daug amato meistrystės technologijų, net ir paprastų formų kūriniams reikia daug laiko, įgudimo. Keramika tiesiog man neduoda užmiršti tam tikrų įgūdžių.
Iliustravimas, skirtingai nei keramika, yra didesnio bendravimo ir bendradarbiavimo su žmonėmis procesas, todėl jis kitaip mane praturtina. Ir netgi kai kuriais dalykais praturtina labiau nei keramika.

Kokias pasakas, knygas, istorijas jums maloniausia, įdomiausia iliustruoti?


Tas, kurias aš skaitydama suprantu ir matau. Jei skaitau, visada kažką matau, bet ne viską, ką pamatau, paverčiu paveikslėliais. Dažnai iliustruoju tai, ko neparašyta.
Kitas dalykas, tekstui turi tikti mano iliustracijos. Be to, daug priklauso nuo projekto vadovų, leidyklų ryžto, panašios vizijos matymo ir pan..
Kas labiau lemia paveikslėlių knygų sėkmę – autoriai ar dailininkai?
Ir autoriai, ir dailininkai. Ypač vaikų knygoms. O jei apie knygą nieko nežinai, tokiu atveju labai daug knygos startinės sėkmės priklauso nuo iliustratoriaus darbo.
Yra pavyzdžių, kuomet visiškai paprastą istoriją, pabrėžiu, ne prastą , o paprastą istoriją į pirmą planą gali ištempti puikios iliustracijos, įtaigiai sukurti personažai, gera kokybiška spauda.
Dabar su praktiškai neribotomis spaudos galimybėmis galima pasiekti labai gražių rezultatų.
Todėl, manau, nebeteisinga ant knygos viršelio senoviniu būdu teksto autorių rašyti didesnėmis raidėmis, o iliustratorių mažomis. Ypač tuo atveju, kuomet knygoje dailininko darbas daugiau nei akivaizdus.
Dailininkas yra ne ką mažesnis knygos autorius – ypač jei jo sukurti personažai yra labai įtaigūs.

Kaip sekėsi kurti knygą „Karžygiuko istorija“? Ar autorė Ingrida Vizbaraitė turėjo kokią viziją, ar pasitikėjo jumis?


Su Ingrida Vizbaraite pirmą kartą susitikome tik knygos apdovanojimuose. O užduotį iliustruoti istoriją apie karžygiuką gavau iš „Nieko rimto” leidyklos. Kadangi jie labai liberalūs tuo klausimu, niekas man nenurodinėjo, kaip ir ką turiu daryti. Vienintelis nurodymas buvo planuojamas knygos formatas ir kad knyga turi būti spalvota. Visi kiti dalykai sugalvoti absoliučiai mano iniciatyva, kaip turi atrodyt Karžygiukas, jo arkliukas, kiti istorijos dalyviai ir veikėjai. Knygos viršelio dizainas taip pat mano kūryba. Šriftus antraštėms taip pat parinkau savo nuožiūra.
Maketą pagal mano iliustracijas ir dizainą labai šauniai įgyvendino ir sudėliojo Lina Eitmantytė-Valužienė. Tiesą pasakius, aš daugiausia su ja dirbau, tarėmės, svarstėme, kur reikėtų detalių pagausinti, ką išimti ar šiek tiek kitaip padaryti, kad knyga būtų dar šaunesnė. Galėjau stebėti, kaip viskas susideda į galutinę knygą, kaip ji atrodys. Tai svarbu ir be galo malonu, kai leidykla įsileidžia dalyvauti knygos apipavidalinimo procese, nes ne visi taip daro. Labai malonu buvo su Lina dirbti, ir ne tik „Karžygiuką“ ji maketavo – visas mano iliustruotas knygeles, kurios buvo išleistos „Nieko rimto“ leidykloje.

Ačiū, Marija, už išsamius ir nuoširdžius atsakymus!

Ačiū už klausimus, buvo malonu atsakinėti ir pabendrauti.

 

Straipsniai

Nieko rimto namai

https://niekorimtonamai.wordpress.com/2015/02/10/marija-smirnovaite-dailininkas-yra-ne-ka-mazesnis-knygos-autorius/

Bernardinuose

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-04-08-dailininkei-marija-smirnovaitei-apdovanojimas-uz-liaudies-pasaku-knygu-iliustracijas/116158

 

2013 Metų knygos titulas "Karžygiuko istorija"

Metų knygos rinkimai vyksta kasmet nuo 2005 m. ir jau tapo svarbiu tradiciniu Lietuvos kultūros įvykiu. Šią akciją, įtrauktą į 2006 m. Vyriausybės patvirtintą Skaitymo skatinimo programą, rengia Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, o nuo 2010-ųjų įsijungė Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.

 

M smirnovaite knygos karzygiuko istorija

 

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos apdovanojimas už

Geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams – Kęstučio Navako ir Marijos Smirnovaitės

„Udo ir Dra niekaip nesusikalba“ („Jūsų Flintas“).

 M smirnovaite knygos Udo DRA

ABOUT

 

Mariją kalbino ir rašinėlį suraitė Eglė Marčiulaitytė

Marija – mažas žmogus su didele paslaptim, kuria ji su visais smalsučiais dalijasi. Kas čia įvyko? – klausiu žiūrėdama į Marijos pieštą atviruką, versdama jos iliustruotą knygą, plikydama žoleles jos nulipdytame žaliame arbatinuke, murkindama siūtą katiną, verdamasi auskarą kaip žirnį su išpiešta smilties dydžio tulpele. Maži daiktai ir paveikslėliai – tarsi iš gamtos, bet apie žmogų ir pačiam žmogui skirti. Taip Marija kuria ir kalbasi su mumis – paprastai, bet kartu kažkaip paslaptingai. Piešia, lipdo, velia, siuva, nes žodžiais ne viską galima pasakyti, o kartais balsu kalbėti ir drąsos pritrūksta.

Kada viskas prasidėjo? – klausiu, o ji tik juokiasi: Gimiau ir prasidėjo! Jei rimčiau, viskas prasidėjo visai nerimtai: nuo piešinių darželyje ir tokių, sakyčiau, visai nedarželinių projektų, pavyzdžiui, 100 piešinių per dieną! Vaikystė dar labiau įsišėlo, kai Marijos rankos pirmą kartą palietė plasteliną: trupino, čiupinėjo, minkė – atrodė, jog visą pasaulį galima iš jo nulipdyti! Tačiau kaip nulipdyti polėkį, netikėtumą, pyktį, gimimą ar mirtį? Marija nusinešė šiuos klausimus į keramikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, kur ieškodama atsakymų ji augo, vaizduotė kaito, bet klausimų – tik dar daugiau…

Keramika – tarsi raganystė, – sako Marija. – Kita vertus, keramika labai archajiška – per tūkstančius metų nelabai kas pasikeitė: sėdi sau miško samanose ir lipdai prisijaukinęs visas stichijas, kurios lyg šaknimi žmogaus kūną, protą ir sielą prie gyvenimo esmių laiko. Tai labai subtilu, taktiliška, tačiau buvimas daugiau su savimi, o man norėjosi arčiau žmonių. Taip molį pakeitė pieštukas, o keramiką – grafika ir dizainas. Paskui viskas dar greičiau keitėsi: užsakymai, paišymai, maketavimai, logotipai, reklamos agentūros, darbas, darbas, darbas… Kol nebeištvėrė. Norėjau būti menininke, o tapau reklamos dizainere. Kažkokia mėsmalė! – sako Marija.  

Vieną dieną ranka nušlavė stalą, sėdo į troleibusą Islandijos stotelėje ir išvažiavo ten, kur tokie troleibusai tik ir veža – į tolimą Islandijos žemę. Matyt, šitos šalies ir reikėjo Marijai suprasti – jei manai tvirtai ant žemės stovįs, iš tiesų po tavim gyvastis siūbuoja ir gali bet kada išsiveržti. Nereikia to išsiveržimo bijotis ar nuo jo slėptis. Juk su tokia energija žemė atsikvepia, tu tik suspėk jos pasigriebti! Islandija manyje kontrastais susisluoksniavo, – sako Marija, – juodos lavos smiltys, skaidrus ledas, o šalia – žalia žalia žaluma, vienas upelis šiltas garuoja, o šalia toks pat ledinis sustingęs. Kaip pasakose būna – šalia pieno upės kraujo upė teka. Ir islandiškas lietus... Taip galvą išplovė, kad ėmė ir paaiškėjo, kas aš ir dėl ko esu: turiu daryti tai, ką tikrai sugebu ir mėgstu, – piešti, lipdyti...

Grįžusi Marija ėmė tesėti islandišką pažadą: nusipirko krosnį, pasidrožė pieštuką, įsitaisė didžiulį ekraną savo mažoj dirbtuvėlėj ir kuria. Kartais į kalnus išeina, kartais į dangų pakyla, bet vis sugrįžta čia, kur jos iliustracijos gimsta. Noriu piešti vaikams, – prisipažįsta Marija, – aš savy jaučiu labai daug vaikiškumo. Suaugęs – čia profesija, o vaiką savyje ne kiekvienas randa. Noriu, kad žiūrėdami į mano pieštas iliustracijas ne tik vaikai, bet ir visi juos supantys žmonės klaustų, smalsautų. Neužtenka, kad viskas vien tik gražiai nupiešta būtų.

Nereikia nei kokiu gamtininku, nei menotyrininku būti – atpažinti galim kiekvienas: Marijos iliustracijose islandiškos spalvos liejasi ir vis ta paslaptis pasirodo: ar kaip rūkas samanose tyko, ar kur raktelis žolyne slepiasi, ar švieselių takelis į tamsą traukia... Žiūri ir klausinėji, o atsakymus tik pati paslaptis žino, kuri per puslapius bėgioja ir drabužį maino. Pabaigai dar pašnibždėsiu, kad Marija dabar daugiausia piešia, o tų piešinių tiek, kad tekstų nebeužtenka. Ir čia, žinokit, jau nebe paslaptis, čia – užuomina :)